Tušinuko kūrimo istorija

May 15, 2023

Terminas tušinukas pirmą kartą pasirodė 1888 m., kai amerikiečių žurnalistas, vardu Johnas Lauderis, sukūrė rašiklį, kuriame rutulinis rutulys buvo naudojamas kaip antgalis, tačiau jam nepavyko to padaryti patogia preke žmonėms.


1895 metais Didžiosios Britanijos rinkoje taip pat buvo pardavinėjami komerciniai nerašomi tušinukai, tačiau jiems nepavyko išpopuliarėti dėl siauro naudojimo. 1916 m. kažkas Vokietijoje taip pat sukūrė ir pagamino naujo tipo tušinuką, kurio struktūra yra artimesnė šiandieniniam tušinukui, tačiau jo veikimas yra prastas ir nesulaukė didelio dėmesio.


Vengrų žurnalistas Ladislo Biro puikiai žino apie įprastų plunksnakočių problemas. Biró mano, kad idėją pakeisti tradicinį rašalinį rašiklį į greitai džiūstantį rašalą sugalvojo lankydamas laikraštyje. Laikraščiams naudojamas rašalas išdžiūsta beveik akimirksniu ir nepalieka dėmių. Biro pažadėjo panašiu rašalu tepti naujo tipo rašymo priemones. Kad lipnus rašalas neužkimštų jo rašiklio, jis pasiūlė vamzdelio, kuriame yra šis greitai džiūstantis rašalas, gale sumontuoti mažus metalinius rutuliukus, kurie galėtų suktis. Šis metalinis rutulys atliks dvi funkcijas: kaip rašiklio dangtelį, kad rašalas neišdžiūtų. Rašalas iš švirkštimo priemonės išteka kontroliuojamu greičiu. 1943 m. birželį Bíro ir jo brolis chemikas Georgas Europos patentų biurui pateikė paraišką dėl naujo patento ir pagamino pirmąjį komerciškai prieinamą tušinuką „Biro“ tušinuką. Vėliau Didžiosios Britanijos vyriausybė įsigijo teises naudoti patentuotus tušinukus, todėl jais galėjo naudotis RAF įgulos. Be to, kad tušinukai yra stipresni už tradicinius plunksnakočius, juos taip pat galima naudoti esant žemam slėgiui aukštame ore (kur gali išsilieti tradicinio plunksnakočio rašalas). Tai buvo gerai panaudota RAF, todėl „Biro“ tušinukas sulaukė pripažinimo, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo plačiai naudojamas kariuomenėje dėl savo tvirtumo ir gebėjimo prisitaikyti prie mūšio lauko aplinkos.


Jungtinėse Amerikos Valstijose „Milton Renault“ pristatė naują tušinuką 1945 m. ir pirmą kartą sėkmingai pradėjo jį komercinėje gaminti, kad pakeistų tuo metu populiarų rašiklį. Šis tušinukas naudoja mažą karoliuką, kad ant popieriaus būtų išleistas labai koncentruotas želatinos tipo rašalas. „Renault“ tušinukas yra paprasta rašymo priemonė ir parduodamas kaip „pirmasis rašiklis, galintis rašyti po vandeniu“. Kai pirmą kartą pristatė naują tušinuką, „Renault“ pardavė 10,000 tušinukų. Šie pirmą kartą naudojami tušinukai yra labai brangūs (po 10 USD), daugiausia dėl jų naujos technologijos.


1945 metais buvo pagamintas pirmasis pigus tušinukas. Tuo metu prancūzas Marcelis Bichas sukūrė pramoninį tušinukų gamybos procesą, dėl kurio gerokai sumažėjo vieneto sąnaudos. 1949 m. Bichas pristatė savo tušinuką Europoje. Šiuos tušinukus jis pavadino „BIC“ – supaprastinta jo vardo versija, kurią buvo lengva įsiminti. Po dešimties metų BIC pirmą kartą pardavė savo tušinukus JAV rinkai. Vartotojai iš pradžių nenorėjo pirkti BIC tušinukų, nes kiti gamintojai JAV rinkoje jau buvo pristatę daug tušinukų. Siekdama išsklaidyti vartotojų dvejones, BIC pradėjo įdomią nacionalinės televizijos kampaniją, siekdama reklamuoti tušinuką vartotojams „naudokite jį vieną kartą, naudokite kiekvieną kartą! Ir pardavė šį tušinuką tik už 29 centus. BIC taip pat išleido televizijos reklamas, kuriose vaizduojami jų rašikliai, šaudantys iš šautuvų, pririšti prie pačiūžų ir netgi pritvirtinti ant kūjo. Per metus konkurencija privertė kiekvieno rašiklio kainą nukristi žemiau 10 centų. BIC kasdien pagamina milijonus tušinukų!


Tušinukas yra rašymo priemonė, kuri naudoja plieninio rutulio sukimąsi rašalu ant popieriaus rašyti. Po Antrojo pasaulinio karo tušinukai buvo pristatyti Kinijoje. Sumanūs verslininkai reklamavo „atominius rašiklius“, kad sukurtų pardavimus išnaudodami Japonijoje sprogusios atominės bombos padarinius. Tiesą sakant, „tušinukas“ neturi nieko bendra su atomais, bet tariamas panašiai. Tušinukai greitai išpopuliarėjo pasaulyje. Vien Japonija per metus sunaudoja 400 milijonų tušinukų. Tušinuku galima rašyti, nes plieninis rutulys antgalyje gali ištraukti greitai džiūstantį rašalą ir nurašyti jį ant popieriaus, kai jis rieda. Sakoma, kad japoniškuose rutuliniuose užpilduose yra pakankamai sauso rašalo, kad būtų galima parašyti 20,000 simbolių. Tačiau po parašytų žodžių tarpas tarp plieninio rutulio ir plieninio apvalaus vamzdžio pamažu didės, todėl iš tarpo ištekės rašalas, dažnai dėmės drabužius ir pan., o tai labai nemalonu.


Smulkaus verslo savininkas Japonijoje sugalvojo triuką: įdėkite mažiau sauso rašalo, kad papildytuve esantis rašalas galėtų parašyti tik daugiau nei 10,000 žodžių ir baigtųsi, kad būtų išvengta alyvos nutekėjimo tušinuko papildymas išspręstas. Todėl jis kreipėsi dėl patento, kad galėtų pagaminti trumpą tušinuką ir tušinuką, kurį klientai palankiai įvertino. Toks problemų sprendimo būdas tarsi savotiškas kirpimas, tačiau iš esmės tai naujovė, idėjų ir metodų naujovė, kaip spręsti problemas, kurių žmonės tuo metu negalėjo išspręsti.


XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tušinukai buvo brangesni nei plunksnakočiai, todėl po naudojimo nenorėjo jų išmesti, o papildžius degalus specializuotose tušinukų parduotuvėse juos buvo galima naudoti toliau. Teigiama, kad vengras Bilo, korektorė spaustuvėje, dėl atspausdinto skaidraus pavyzdžio, daugiau drėgmės, su tušinuku keisti, žodžiai lengvai prasisunkia ir neryškūs, todėl naudoja plieninius rutuliukus uždengia rašalo vamzdelį. rašymui nėra lengva sukurti ankstesnes problemas. Vėliau Bilo pateikė savo išradimą RAF, o pirmuosius tušinukus pagamino britų lėktuvų gamykla. Iki Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai priėmė Bilo išradimą. 1916 metais vokietis Lisperas sukūrė naują tušinuką, tačiau jis nebuvo reklamuojamas. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios JAV karinė pramonė siūlė gaminti rašiklį, tinkantį rašyti dideliame aukštyje, nesandarią, nepaveiktą šalčio ir karščio, galintį sukaupti didelį kiekį rašalo ir jo nereikėjo pilti. dažnai ir skyrė sunkų atlygį. 1944 m. Čikagos verslininkas Reynoldsas įžvelgė tai kaip puikią galimybę užsidirbti pinigų ir dėl savo gyvo proto pakvietė žmones patobulinti Lispero rašiklį, ir tai pavyko maždaug po metų. Kai tik JAV numetė atominę bombą Japonijoje, jis kartu su atomine bomba reklamavo savo rašiklį ir pavadino jį atominiu rašikliu, kuris greitai apėmė pasaulį.

 

Siųsti užklausąline